Kalbėjau su Madonos šeimininke, klausiau, kaip praėjo naktis naujoje vietoje. Šeima tiesiog sužavėti Madona, sakė -nu kokia gerietė ji- miegojo labai ramiai prie 7 m. šeimininkės dukrytės lovos ant savo čiužinuko (tarp kitko su dukrele Madona ir yra geriausia draugė, suaugusių truputį dar prisibijo, bet jau su dukrele tai glostosi valandų valandas, klauso, ką ji jai šneka, guli šalia, kai mergaitė sėdi prie rašomojo stalo). Jau ir valgė ir gėrė Madona normaliai vakar naujuose namučiuose, kambariuose nieko nepridaro, reikaliukus atlieka lauke, eina pasivaikščioti sakė labai drausmingai, pavadžio netampo. Šeimininkė net susigraudinusi, sako dar tokio šunelio, kuris taip bijotų pasimaišyti ne vietoje ant akių, dar nemačiau: visada ji nuo durų tolėliau guli, išsirinkusi kampą, kur niekam neužkliūtų, neįkyrėtų, įėjus šeimininkui, ar šeimininkei į kambarį Madona pasižiūri aplink, ar nekliudys jiems praeiti, ir kai šeimininkų ranka leidžiasi glostyti šunytę, o jų balsas sako „gera, gera, netrukdai, viskas gerai“, ji atkunta, jaučiasi labai reikalinga ir drąsi, vizgina uodegėlę. Na super sakė gerutė, kaip jos ir nėr, rūpesčių- jokių, bet moka labai rodyti meilę, kai supranta, kad ją kalbini ir myli. Sėkmės Madona, labai jautrūs ir geri žmonės tavo šeimininkai. Nebežiūrėk į tolį atsistojusi savo teritorijoje prie vartų (sakė vakar su snukeliu baksnojo vartus), gal žiūrėdama, kur Vilnius, o gal šiaip svajodama, nes visos tavo svajonės turėti mylinčius šeimininkus – išsipildė.
RasaM
