O kas svarbiausiai - tai galima mamą vynioti apie uodegytę, kaip tik nori. Kiek ji ten šunybių prikrečia, tai gražu žiūrėti. Mamai jau likvidavo 6 vazonus, gerai, kad ne sau ant galvos, visi maži daiktai yra žaislai, kuriuos reikia taip paslėpti, jog mama neranda. Labai mėgsta žaisti žirnių ankštimis, mama jai perka kas savaitę kol yra, tai ryte ankštys jau būna išlukštentos ir kaip sako mama, galima virti sriubą. Jos jau ten tiek veiklos prisigalvoja ir žaidimų, kad tik mano mama ir sugeba taip. Keliasi ryte anksčiau valanda, kad pažaisti prieš darbą su Laume. Laumė noriai naudojasi drąskykle - laipykle, WC tai pat jokių problemų, valgo viską savo ir dar iš mamos paragauja. Draugė ir uodega visur ir visada, be jos nei vienas namuose reikalas nevyksta. Tik va, kai grįžtu aš, nuo manęs jau slepiasi, buvau baisiai šoke, kai pirmą kartą parvažiavau ir ji net neišlindo iš savo slėptuvės ir nei pamyluoti nesidavė, net prieiti negalėjau, tai žliumbiau kaip krokodilas, kad mano meilė manęs nepažįsta, nors naktį prisistato, tada murkia, glaudžiasi, kandžiojasi ir straksi ant manęs, o ryte vėl neina kaip jau ir rašiau anksčiau, Laumė vieno žmogaus katytė, na nebent kasdien būtų keli žmonės, tai priprastų.
Tiesa, buvom pas daktarą Kaune, tai jos tas šnopavimas ne susirgimas, o jos nosytės pertvara yra pažeista. Du mėnesius valgė ežiuolę, tai net kailis kaip pas sabalą blizga ir juodas juodas, visi buvę nušiurę plaukiukai iškrito. Tik du balti gražūs lopinukai ant pilvelio: vienas kaip drugelis, kitas kaip širdelė :). Meilė, laimė, džiaugsmas mūsų. Aš jau gal ir nenoriu žinoti, kaip ji gyveno iki Jūsų įsikišimo, nes net baisu apie tai pagalvoti, ką mažutė iškentė... Esame dėkingos Jums be galo, be krašto už tai, kad paėmėte Laumę iš tos baisios tarnybos ir dar labiau už tai, kad ją atvežėte man. Mama net vaistų nuo skrandžio nebegeria, nes visos dienos prasideda šypsenomis ir mylavimaisi ir baigaisi taip pat :) geriausi vaistai ir terapija:).