Neira ČIA

"Nors ir labai vėluodami prisiduodame kaip gyvename. Neira pas mus jau pusmetis. Ji mūsų šeimos narė. O buvo visko. Pratinimasis trūko apie du mėnesius. Būdavo pabėga, važiuojam ieškoti, randam, parsivežam. Nerandam- pati pareina. Teko Neirai sėdėti voljere ir laukti pasivaikščiojimų. Dabar, kai yra abipusis pasitikėjimas, ji pati sau ponia ir vaikšto po teritoriją laisvai. Jei sakai "eik į vietą", nueina į voljerą ir atsigula būdoje. Tiesa, kažkas jai neleidžia pilnai paklusti ir, jei užeina noras bėgti, gali šaukti ją kiek nori, atsisuka, pasižiūri ir bėga toliau. Bet po dešimties minučių vėl kieme, grįžta prispaudusi ausis, nes puikiai supranta, kad neklausė.

 Matyti, kad buvo mušta, nes jei turi rankoje pagalį ar kokį įrankį su kotu, iškart gūžiasi ir traukiasi į šalį. Nepažįstamus aploja per atstuma, niekad neina prie pat žmogaus.
 Neira yra tikras meilės užtaisas, ji galėtų glaustytis ir būti glostoma visą dieną. Myli mūsų sūnelį. Labai gera žinoti, kad vaiko niekad nenuskriaus- pasitikime ja šimtu procentu!
 Esame laimingi įsigiję tokią draugę ir viliamės, kad ji jaučiasi taip pat, mūsų mieloji, protingoji Neira
 P.S. nėra lengva ją nufotografuoti, dažniausiai užsimerkia "