Tuskus kažkada buvo gražus baltas katinėlis. Tačiau gyvenimas auke jo nelepino – nuolatinės kovos, maisto trūkumas išsekino Tuskų ir jis susirgo. Visiškai išsekęs ir sužeistas Tuskus pateko į sanitarinę tarnybą, o iš ten į Beglobio globą. Tuskus buvo ilgai gydomas ir dabar kai visos negandos praeityje jis jaučiasi gerai, tik, deja, turi leisti gyvenimą narve, nes atgal į lauką jo nebepaleisime. Ir taip jau gyvenimo patirtis per ryškiai matosi ant Tuskaus kailiuko ir snukučio.

Didžiausias skausmas būna tada, kai gyvūnas iškeliauja. Iškeliauja ten, iš kur niekada nebesugrįš palikęs nepakeliamą skausmą ir klausimą - kodėl?
Taip, Tuskus nebuvo jaunuolis, prieglaudoje jis taip niekam ir neužkliuvo į akis, niekas jo nepriglaudė į namus. Tuskus pas mus gyveno metus laiko. Turėjo savo namučius - narvą ir mylimą rudą pagalvėlę. Jis labai pykdavo jei kas nors kėsindavosi ją paimti...
Tuskučio pagalvėlė liko... liko ir tuščias jo narvelis ir didžiulis skausmas jo netekus. Dar sekmadienį darėme Tuskučio fotosesiją su viltimi, kad jis kam nors patiks...
Štai jo nuostabios nuotraukytės. Toks jis ir liks mūsų širdyse. Sudie Tuskuti, sudie mūsų saulute...