Šis mažas stebukliukas, nežiūrint patirto žiaurumo, išliko visiškai tyra, atvira širdute, spinduliuojančia nepaprastą gėrį ir šilumą, ją supančiam pasauliui, nepaprastą dėkingumą ją glostančioms rankoms ir tikrai nejaučianti neapykantos netgi toms, kurios iš jos pasityčiojo, sukeldamos begalinį skausmą, kaip sąžinės priekaištas mums, kurie save vadiname žmonėmis... Mažylei labai reikalingi namai ir žmogaus rankos - geros, mylinčios, glostančios. Tokios, kokios ir turi būti TIKRO ŽMOGAUS rankos.