Po to atsidūriau „Grinda" benamių gyvūnų sanitarinėje tarnyboje, nes nepajėgiau su perkąsta kojyte pabėgti ir pasislėpti saugioje vietelėje.
Atsidūriau šaltame sanitarinės tarnybos narve, kuriame turėjau kažko laukti...jaučiau, kad gali nutikti kažkas labai negero. Bet man laaabai pasisekė, nes mane pastebėjo Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus savanoriai ir perėmė iš „Grindos" skubėdami gydyti mano letenėlės, kuri atrodė prastokai. Bet vis tiek jaučiau, kad vėl kažko reikia laukti, kažkoks nerimas tūnojo  manyje...

Sužinojau, kad kai pasveiks mano letena, ir atsigausiu po kastracijos mane padovanos kokiems geriems žmonėms, kurie mane mylės ir rūpinsis taip, kaip niekad man neteko patirti, bet...Kaip ir minėjau, jog jutau nerimą (aš gi katinas, turiu gerą intuiciją), pasirodo, kad ne veltui. Būdamas veterinarijos stacionare aš labai daug gėriau vandens ir valgiau. Būtent toks didelis išgeriamo vandens kiekis suneramino mane globojančius savanorius, kurie nusprendė mane ištirti. Ir ką Jūs manot? Aš sergu cukriniu diabetu.

Girdėjau, kaip kalbėjo veterinarė, jog aš niekad greičiausia jau nebebūsiu visiškai sveikas. Sakė, jog turėsiu vagyti dietinį maistuką skirtą sergantiems cukriniu diabetu ir gauti insulino injekcijas kiekvieną dieną.  Nors gal laikui einant man užteks tik gauti specialų maistuką.

Taigi, kaip ir galėčiau gyventi, kad ir būdamas ne visiškai sveikas, bet...vis be perstojo galvoju ir nerimauju...

Ką man daryti, kai yra daug gražesnių ir visiškai sveikų benamių brolių ir seserų laukiančių naujų namų, kurie nekels tiek rūpesčių kaip aš? Ką man daryti jei esu paprastas baltai rainas kiemo katinas?  Ar atsiras koks žmogus ar šeima, kuri pamils mane tokį, ne visiškai sveiką, bet labai gerą ir norintį gyventi?

Savanoriai sako, kad lauke vienas kaip ankščiau nebeišgyvenčiau, be gydymo kankinčiaus, o jei niekam manęs nereikės, teks mane palydėti vaivorykštės šalies link...o aš taip norėčiau pagaliau būti kažkam brangus, svarbus, mylimas. Taip noriu būti šeimos narys ir šildyti žmones savo švelnumu bei murkimu kelti jiems nuotaiką.

Kiek žinau, ir žmonės dažnai serga kaip ir aš, bet su vaistais gyvena ir vis tiek džiaugiasi kiekviena nauja diena. Aš irgi taip noriu. Noriu sulaukti pavasario, vasaros, paskui rudens, vėl žiemos su Kalėdų seneliu. Noriu dar pagyventi taip, kaip man niekad neteko: šiltai, jaukiai, saugiai, mylimai,    bei oriai, kaip ir kiekvienam katinui pridera.

Sunku tikėtis, kad mane tokį pamils  ir paims, kai tiek sveikų, gražių bei gerų mano gentainių kasdien yra išmetama ar visaip kaip atsikratoma kaip nereikalingų ir trukdančių šiais laikais, bet...

Aš turiu vilties ir labai laukiu, nes savanoriai man pasakojo, kad būna laaabai geros širdies žmonių, kurie moka prisiimti atsakomybę ir teikti nuolatinį rūpestį. Štai man pasakojo apie moterį, kuri iš „Grindos" paėmė visam laikui epilepsija sergantį šunelį vardu Grikis, kurį dėl jo ligos buvo išmetę jo ankstesnieji šeimininkai. Ši moteris kasdien jį kantriai slaugo, o jis atsidėkoja savo meile ir ištikimybe.

Tad spaudžiu savo katiniškas latenėles į kumštukus ir labai labai laukiu tokio paties stebuklo, koks įvyko tam šuneliui Grikiui."

Jei galite suteikti katinukui galimybę gyventi, susisiekite tel. 8652440936 Danutė arba 868376001 Rūta. Katinėlis vis laukia.