Jos istorija prasidėjo prieš pat Kalėdas. Jauna moteris ir pagyvenęs vyras žengė pro Grindos benamių gyvūnų sanitarijos vartus ant rankų nešdami mažą katinukę. Mažylė žvalgėsi išplėtusi žalias akytes ir paklusniai gulėjo ant rankų. Galbūt ji jautė, kad tos rankos neša ją ten, kur šaltis, narvas, neviltis, stresas, mirtis.........o galbūt ir ne, nes ji tikėjo žmogumi. Tačiau tie, kurie nešė mažylę puikiai žinojo, kad neša ją numarinti. Jų užkietėjusių ir užšalusių širdžių prieškalėdinė šiluma nesušildė. Katytė jiems trukdė. Trukdė, nes nuo šalčio slėpėsi laiptinėje. Tą dieną į Gyvybės vagonėlius atėjo gyvūnų likimui neabejingas vyriškis. Žmogus pamatė kaip mažą, jauną, bejėgę katytę neša ten, kur jos laukia šaltas narvas, baimė, neviltis.
Vyras sustabdė porelę ir paklausė kodėl jie tai daro, juk katytė ten taps tik dar viena potencialia mirties auka. Į tai moteriškė sušnypštė: jei toks geras, tai paimk. Žinoma, vyras paėmė mažą drebantį padarėlį. Katinukė rodos net atsiduso, prisiglaudė, sumurkė, lyg pasakė savo katiniška kalba: ačiū tau gerasis žmogau, ačiū kad atėjai, ačiū kad esi.
.
