Tai šios dienos lauknešėlis. Atvežti su kate mama, išsigandusia ir vos bekvėpuojančia, nes sugrūsti į dėžę, o ant viršaus užspausti pagalvėmis, kad... nepabėgtų. Kačiukų pilvai kaip balionai, kojytės plonutės, didelėse galvytėse dar didesnės iš siaubo blizgančios akytės. Mums pasakė kad katė veda ir veda kačiukus, kad vieną vadą kaimynas „patvarkė".
Klausai jų, žiūri į juos, jie lyg ir atrodo kaip žmonės, o tačiau iš kitos planetos. Jie tik šaukia„ eto ne mojy, eto ne mojy"... lyg tai žmogiškumas ir gerumas būtų svetimas ir savas... O ką pasakyt? Laukt kitos kartos? Tikėtis ir juokauti tarpusavyje: „nesulauksim"...