Jis buvo eilinis vieno Vilniaus mikrorajono benamis katinukas. Gyveno Kanto gatvėje. Čia buvo jo namai. Kažkada galbūt gražuolis, juodas kaip smala, žaliomis užburiančiomis akimis. Bet ar ilgai gali tokiu išlikti, kai kiekvieną dieną ieškai ką suvalgyti, kad nenumirtum iš bado, kauniesi už būvį, slapstaisi ir nuo nedraugiškai nusiteikusių, manančių, kad neturi teisės gyventi, tik ir žiūrinčių kaip nuskriausti, įspirti, sunaikinti...Katinukas, tebūnie jis Kantas, gyveno. Gyveno kaip mokėjo, kaip sugebėjo. Tačiau gatvė ne jaukūs namai kur tavimi rūpinasi, saugo, globoja. Vieną dieną atsitiko nelaimė. Galbūt kažkas užpjudė, galbūt katinukas prarado budrumą, gal nespėjo laiku pasitraukti, o gal jau pradėjęs sirgti nuo sunkaus gyvenimo gatvėje, tiesiog nebeturėjo jėgų pabėgti. Vieną dieną jis vos atėjo į savo kiemą, vilkdamas kojytę, vietomis nuslinkusiu buvusiu tankiu, žvilgančiu kailiuku. Atėjo ir atsigulė nebyliai prašydamas pagalbos.