Kodėl jisai nenumeta šakelės man,
Kodėl vis traukiame gilyn miškan?
Sustojome po ąžuolu plačiu.
Pririšo jis mane prie jo pavadėliu.

Tiktai kodėl gerklytę šitaip veržia?
Kodėl įkvėpti oro jau nebegaliu?
Kodėl toks drebulys nubėgo visu kūneliu?
Ir rankos šeimininko pabučiuot nepasiekiu.

Žinau, jau viską supratau...
Numirsiu, kad įtikčiau tau.
Tik leisk man tavo veidą dar kartelį palaižyti...
Leisk prisiglaudus tavos širdies plakimo paklausyti...

Aš dar esu, aš dar tikiu tavim...
Dar nenueik, dar paklausyk, ką noriu tau aš pasakyti:
Mylėjau ir myliu visa širdim karšta
Ir danguje aš saugosiu nuo negandų, Brangus Žmogau, tave...

Tai šunelis Grantas, stebinantis savo neaprėpiama meile žmogui, visiška ištikimybe bei prieraišumu. Draugiškas, bet sargus, žaismingas išdykėliukas, puikiai žinantis, kad balučių namuose nevalia pridaryti, mėgstantis ilgus pasivaikščiojimus po lauką.
Šunelis sveikutis, jaunutis, iki pusės blauzdų ūgio, šiurkščiaplaukis, juodas su įrudžiu, visai neturi uodegos, tik stimburiuką. Štai toks Grantukas yra dabar, o viskas prasidėjo kraupiai...

Metų pradžioje Vaidotuose iš automobilio buvo išsviestas šunelis. Automobilis nulėkė, o šunelis liko laukti kaustomas baimės, šalčio ir alkio. Kokias tris savaites jis ištikimai laukė grįžtančių „šeimininkų", miegodamas pašiūrėse, pamaitinamas geranoriškų aplinkinių gyventojų. Ir nutiko tai, kas sukrėtė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žmones. „Padėkite, šuneliui perpjauta gerklė!". Niekšingų "šeimininkų" ištikimai laukiantis bejėgis gyvūnas kažkam užkliuvo. Kruvino sniego pėdsakais atsekusi moteris rado leisgyvį Grantuką.

Dar kartą patyręs žmogaus skriaudą ir nesuvokiamą žiaurumą, šunelis laižė rankas - "žmogau, tu - mano gyvenimas". Nežinojome, ar šunelis atlaikys kelionę, ar spės veterinarai padėti? Bet jis atlaikė, jis išgyveno ir jis VIS DAR labiausiai pasaulyje myli žmogų. Jo karštos širdutės nesustingdė speigas, nesubadė peilio ašmenys. Grantas laukia Savo Tikro Žmogaus, kurį galėtų mylėti iki gyvenimo galo.

Tel. Nr. 8-688-29580, 8-653-54521