Vieną savaitgalio dieną, paskambino moteris prašydama pagalbos baltai katytei. Ji sakė, kad katytė tupi daugiabučio namo patalpoje kurioje stovi šiukšlių konteineris skirtas visų namo gyventojų šiukšlėms sumesti.

Apie iš baimės paklaikusią katytę pranešusi moteris, prašė padėti vargšui gyvūnui, kurį į šiukšlių vamzdį įmetė....patys šeimininkai.

Smulkutė, kūdutė, iš baimės išplėstomis didžiulėmis akimis, kačiukė tupėjo prisispaudusi tarp cemetinės sienos ir konteinerio nieko nevalgė ir nieko prie savęs neprisileido. Pasirodo, kad tai dar viena tragiška gyvūno likimo istorija.

Baltą katinukę pagal privatų skelbimą (tie, kurie veisia savo gyvūnus be jokios atsakomybės ir "gaili" juos sterilizuoti, priveistus nereikalingus mažylius atiduoda bet kam, svarbu, kad tik paimtų) pasiėmė kažkokia mergina. Pasiėmė, paturėjo ir ....išvažiavo į užsienį, palikusi šį padariuką savo asocialiai šeimai - alkoholikui broliui ir motinai.

Galime tik numanyti, kaip parsinešta ir palikta katytė niekam džiaugsmo nekėlė, tiesiog buvo nereikalinga ir nemylima. Vargšas gyvūnas nuolat kentė stresą ir vaikymus, buvo gąsdinama, mušama ir spardoma. Pagaliau vieną dieną kaip visada girtas emigravusios merginos brolis įpykęs stvėrė katytę ir atidaręs šiukšlių išmetimo vamzdį, išmetė ją kartu su šiukšlėmis.

Kai, kartu su policijos pareigūnais, nuvykom gelbėti katytės, pamatėm graudų vaizdą - mažylė buvo visiškai prisiplojusi prie cementinių plytelių, akyse siaubas ir begalinė baimė. Be abejo tiek streso ir baimės patyrusi namuose, kur jos niekas nemylėjo, katytė niekuo nepasitikėjo. Bijojo ji visko ir gynėsi iš visų jėgų. Šiap ne taip sugavę besiblaškančią katytę, nuvežėme ją į prieglaudą.

Narve ji tiesiog sustingo, pasislėpė po paklotukais. Labai bijojome, kad katytė susirgs, nevalgis.

Praėjo savaitė kai mažylė prieglaudoje, kai jai negresia spardymas ir mušimas. Pavadinome ją Ameli. Tačiau atsigauna Ameli labai sunkiai. Vistiek dar tupi susigūžusi, krūpčioja arba stengiasi gintis, kai tiesi link jos ranką. Neseniai tik leido švelniai kalbinant paglostyti galvytę. Kai glostai matyti, kad jai patinka, bet baimė dar labai labai didelė, nepasitikėjimas likęs, gintis Ameli visada pasiruošusi.

Žinom, kad visi nori murkiančių, meilių, jaukių kačiukų, kurie sėdėtų ant kelių ir murktų, murktų. Ameli ne tokia. Arba teisingiau sakant dar ne tokia. Murkianti ir meili ji gali tapti tik tada, kai jaus, kad jai nieko blogo negresia, kad jos niekas neskriaudžia. Surasti tokį žmogų, kuris priimtų dabartinę Ameli, be galo sunku. Tokį, kuris suprastų, atjaustų, suvoktų, kad Ameli reikia kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės, ir begalinės meilės bei šilumos. Iš patirties žinom, kad tokių žmonių yra labai mažai, o tie, kurie tokie yra, dažniausiai turi ne po vieną gyvūną....

Tačiau mes ir Ameli neprarandam vilties, o gal, o gal dar yra toks žmogus, kuris nepabijos priimti į savo namus nuskriausto ir įbauginto padarėlio, manančio, kad žmogus yra pats baisiausias sutvėrimas žemėje.

Jei jūs esate kantrus, supratingas ir atjaučiantis žmogus ir esate pasiryžęs pakeisti Ameli nuomonę apie patį baisiausią sutvėrimą žemėje, skambinkite tel. 865244093, 865354521 arba rašykite el. paštu info@beglobis.com