Vaikai iš prigimties yra jautrūs ir užjaučiantys ir jeigu tėvai teisingai ir empatiškai auklėja savo vaikus, jie niekada neišaugs nejautrūs ir žiaurūs aplinkai. Dažniausiai vaikai pagaili mažų, nuskriaustų, kieme šalančių ir verkiančių kačiukų ir parsineša juos į namus. Deja, vietoj to, kad tėvai pagirtų, paskatintų savo vaiką už tokį geraširdišką poelgį, kartu rūpintųsi ir globotų mažiuką padariuką ir taip ugdytų vaiko moralę, dažniausiai vaikas yra apšaukiamas, kad jis "partempė į namus kažkokį nusususį padarą", kurį reikia kuo skubiau išmesti atgal į gatvę. Kiti laikosi kitos taktikos - patys, slapčia nuo vaiko išmeta vargšą gyvūną į gatvę, o vaikui meluoja, kad kačiukas arba "išėjo arba numirė".
Po to tėvai stebisi, kodėl jų vaikai tokie nejautrūs, kodėl neatjaučia jų, nepadeda. Tai ko stebitės? Juk patys buvote nejatrūs mažam ir nuskriautam.
Šio kačiuko istorija analogiška. Vaikas, pasigailėjęs verkiančio mažylio, parsinešė jį į namus. Deja, vietoj supratingumo ir paskatinimo, jis buvo apšauktas, o kačiukas be jokios sąžinės graužaties atvežtas į sanitarinę tarnybą ir numestas ant grindų, pasakius: "vaikas parsitempė namo, gyvūnų nelaikome ir šito nereikia".