2023 balandį sulaukėme skambučio iš veterinarijos klinikos. Veterinarijos gydytoja prašė priglausti jauną, sveiką, neagresyvų dobermaną, kuris jos teigimu buvo atvestas eutanazuoti.
Šunį pasiėmėme, tuomet paskelbėme emocingą pranešimą apie į viešumą iškilusią Bruto istoriją.
Bruto šeimininkė Ligita M. dėl šio pranešimo pajautusi kad buvo įžeista jos garbė ir orumas kreipėsi į teismą.
Teisme Ligita ilgai skaitė kalbą apie tai, kaip ji mylėjo Brutą, tvirtino, kad nenorėjo jo eutanazuoti, o gyvenimo draugo bendradarbės Alinos R. paprašė tik nuvesti šunį į kliniką apžiūrėti.
Teismas patikėjo Ligita ir nusprendė, kad mes neįrodėme, jog Ligitos sugyventinio bendradarbė Alina R. dobermaną Brutą į kliniką atvežė užmigdyti.
Teismo neįtikino 2023-10-16 teismo posėdžio metu veterinarijos gydytojos Viktorijos V. liudijimas:
„Buvo pirmiausiai skambutis, kad nori atvesti <...> Brutą <...> ir buvo kreiptasi dėl to, kad nori tą šunį eutanazuoti dėl jo sveikatos sutrikimų ir dėl jo elgsenos sutrikimų. <...> Dėl šitų kreipinių aš šunį apžiūrėjau, tai buvo klinikinė apžiūra. Alergijos požymių aš tą dieną jokių neradau. <...>, širdies ūžesių, aritmijos, kas yra nebūdinga šios veislės šunims, nebuvo pastebėta. <...> Pasiūliau perduoti jį prieglaudai, šiuo atveju – „Beglobiui“, nes tiesiog šunį aš atsisakau eutanazuoti“.
Veterinarijos gydytoja Viktorija V. teisme taip pat paliudijo:
„Klausė, ar turime būtent tų vaistų [skirtų užmigdyti gyvūną], nes mes ne visada jų turime klinikoje. Tai vis tiek pirmas dalykas buvo klausimas dėl eutanazijos. Ir paskui tiktai, kai jinai atvyko, paprašė manęs apžiūrėkite jį gerai, ar jisai turi tų sutrikimų, tai čia buvo toks priedas, bet pirminis dalykas buvo kad eutanazuoti. Aš pasakiau, kad šuo yra sveikas ir aš jo negaliu eutanazuoti. Jis yra sveikas, jaunas gyvūnas, jokiu būdu to negaliu padaryti ir tiesiog pasiūliau, kad mes paimsim tą šunį ir perduosim prieglaudai.“
Teismas sprendė, kad čia prastas įrodymas, nes Viktorija V. ne pati atsiliepė į tą telefono skambutį, na tai kas, kad pokalbį girdėjo.
Teismo neįtikino ir Alinos R. mums atsiųsta žinutė, kurioje Alina R. juodu ant balto rašo, kad šunį į kliniką atvežė MIGDYTI (jos žinutę viešiname. Kalba netaisyta, todėl atsiprašome už grubias lietuvių kalbos klaidas).
Tačiau šie ir kiti mūsų pateikti įrodymai teismui pasirodė nereikšmingi.
Remiantis teismo sprendimu, situacija išeina tokia:
Ligita M., susirūpinusi Bruto sveikata, mylimą augintinį patikėjo savo gyvenimo draugo bendradarbei Alinai R., kurios pati beveik nepažįsta. Paprašė Alinos R. nuvesti mylimą Brutą į vet. kliniką apžiūrai ir sveikatos patikrinimui. Pati Ligita į gydytojos kabinetą neužėjo, liko lauke su nežinia kam atsivežtu pledu. Veterinarė apžiūrėjo šunį ir konstatavo, kad Brutas sveikas. Tuomet kažkodėl nusprendė paskambinti mums, ir paprašė šį sveiką, Ligitos mylimą šunį priglausti. Ligita M. pasirašė sutikimą atiduoti šunį į prieglaudą ir išvažiavo namo.
Su tokiu Teismo sprendimu nesutinkame, BET ŽINOMA KAD JĮ VYKDYSIME, NES LAIKOMĖS ĮSTATYMŲ.
Tik niekaip negalime suprasti, kodėl veterinarė nei iš šio nei iš to TIK dėl APŽIŪROS atvestą šunį apžiūrėjusi ir konstatavusi kad šuo sveikas ir gali važiuoti namo, skambina į prieglaudą ir prašo jį priimti?
Ir kaip čia taip Ligita, kuri nesiekė šunimi atsikratyti, po vizito į kliniką išvažiavo namo viena, o jos mylimas, sveikas šuo – į prieglaudą? Juk po apžiūros konstatuota: šuo sveikas, neagresyvus, jo eutanazuoti kaip teigia Ligita nenorėjusi. Tai KODĖL ŠUO PRIEGLAUDOJE? Stebina ir tai, kad per visą Bruto buvimo prieglaudoje laiką Ligita nei karto nepasiteiravo apie savo mylimo šuns būklę, nei karto jo neaplankė, neatvežė jam maisto, nesidomėjo jo likimu.
Būkite tikri, kad mūsų negąsdina teismų procesai. Net ir tada, kai patiriame tai, ką teko patirti šįkart. Teisėjai ir tie kurie išduoda savo augintinius nemato išduotų gyvūnų akių, nemato jų skausmo ir nevilties. Visa tai matome mes. Ir žinome daugybę istorijų, kai asmenys, neteisingai pasielgę su gyvūnu, nepatiria jokių neigiamų tokio elgesio pasekmių.
Mūsų misija išlieka ginti išmestus, išduotus, nukankintus gyvūnus ir viešinti taip su jais pasielgusius asmenis. Tai darėme iki šiol, darysime ir ateityje. Tik nebedarysime taupymo klaidos ir į teismą eisime kartu su advokatu.
Ir pabaigai – geroji žinia. Svarbiausia šioje istorijoje yra tai, kad jaunas, sveikas, draugiškas šuo GYVENA. Po 3 mėnesių praleistų prieglaudoje Brutas rado nuostabią, mylinčią šeimą. Jis mylimas, keliauja, vėl pasitiki žmogumi, o mes žinome, kad jo šeima jo neišduos.
Ačiū visiems neabejingiems žmonėms, kurie padeda ginti gyvūnus ir pasirūpinti tais, kuriuos išdavė garbingi ir orūs šeimininkai.
Na, o mes toliau nenuleisime rankų ir ieškosime teisybės.