Brutas kaip ir visi gyvūnai negalėjo pasirinkti šeimininko. Kažkodėl vieniems gyvūnams pasiseka, o kiti patenka pas dvikojus vadinančius save žmonėmis, kur žmoniškumo nei su žiburiu nerasi. Su Brutu buvo selfinamasi, juk jis ne šiaip koks kiemsargiukas. Jis dobermanas. Brutas buvo mylimas tiek kiek reikėjo laiko kad gimtų vaikas. Tada Brutas tapo nepatogus, "jis cypia" buvo pasakyta. Be abejo dar buvo pripaišytas agresyvumas. Na, nes jei nuvesi žudyti sveiką gyvūną ir pasakysi kad jis cypia dėl to jį reikia nužudyti vargu ar surasi tokį veterinarą.

Taigi Brutui nebuvo jokios alternatyvos. Baigėsi selfiai su Brutu, atsirado kiti. O Brutui GIMUS VAIKUI, buvo priimtas geriausias verdiktas EUTANAZIJA.

Apie moralę, empatiją nekalbesime. Tie kurie taip elgiasi nežino kas tai yra. Žudyti sveiką 3 metų šunį, atimti gyvybę kito sąskaita? Norisi tikėti kad karma egzistuoja.

Ir ne, tie kurie nusprendė nužudyti Brutą, mums neskambino ir kitų namų jam neieškojo. Mums paskambino pakraupusi veterinarijos gydytoja. Pakraupusi nuo tokio beširdiškumo ir nežmoniškumo.

Brutą atvežė kaip nusikaltelį su smaugiančiu antkakliu. Juk reikėjo kažkaip vaidinti kad jis agresyvus.

O Brutas nuostabus šuo, neturintis jokios agresijos, nei žmonėms, nei kitiems gyvūnams. Jis su dekingumu laižė pirmą kartą matytų savanorių veidus, kai nuememe smaugianti antkaklį.

Prieglaudoje Brutas dar stresuoja. Bet tikime kad uzmirš košmarą ir pagaliau suras tikrus žmones, o ne bedvasius apsimetelius žmonėmis.

Visgi atminkite veidus, nes paaugus vaikui gali norėti paimti gyvą žaislą.