Suvedus į google paieškos laukelį žodžių junginį „gyvūnų globa" ekrane pasirodo nemažai interneto puslapių, skirtų gyvūnų globai. Vartant paieškos sistemos pateikiamus įrašus, akį patraukia vikipedijos straipsnelis. Remiantis šio straipsnelio informacija - pirmoji Lietuvos gyvūnų globos draugija buvo įkurta 1873 metais Rietave, jos steigėjas kunigaikštis, Lietuvos visuomenės veikėjas Mykolas Mikalojus Oginskis. Apsilankius interneto tinklapyje gyvunugloba.lt (bendra gyvūnų globos organizacijų iniciatyva pristatyti savo globojamus gyvūnus) skiltyje „Gyvūnų prieglaudos" vien Vilniuje suskaičiuojam devynių gyvūnų globos organizacijų pavadinimus... Džiugu, kad keleto jų vadovės mielai sutinka pasidalinti mintimis apie savo atstovaujamų organizacijų įkūrimą, veiklą, taip pat turime galimybę užduoti klausimus ir šių organizacijų savanorėms.

Gyvūnų globos organizacijos

Be abejonės, pirmasis klausimas, kurį užduodu Lietuvos gyvūnų globos organizacijos (LGGD) Vilniaus skyriaus (beglobis.lt) vadovei Danutei Navickienei bei organizacijos „Rainiukas" vadovei Orintai Valiūnienei yra susijęs su šių organizacijų įsikūrimu. Įdomi ne tik įsikūrimo data, bet ir organizacijos įkūrimo motyvas, idėja.

 „LGGD Vilniaus skyrius įsikūrė 2009 m. gegužės 14 d. Mūsų įsikūrimo tikslas buvo - tragiška gyvūnų padėtis, tada taip vadinamuosiuose Vilniaus gyvūnų globos namuose. Matydami, kai visi be išimties - jauni, sveiki, draugiški, meilūs katinėliai ir šuneliai naikinami, pradėjom galvoti, ką galime padaryti, kad tai sustabdytumėme. Vienintelis kelias, kurį matėme - bandyti perimti šiuos gyvūnus į savo globą, pradėti vykdyti kačių sterilizaciją. Taip gimė idėja pastatyti geltonuosius gyvybės vagonėlius - laikinus namus iš „Grindos" (aut. Vilniaus gyvūnų sanitarinė tarnyba) išgelbėtiems gyvūnams. Todėl kartu su bendraminte R.Rimšeliene pradėjome „minti" Vilniaus savivaldybės slenksčius su prašymais pastatyti šiuos vagonėlius dabartinėje sanitarinės tarnybos teritorijoje," - dalinasi savo mintimis Danutė Navickienė.

Orinta Valiūnienė pasakoja, gyvūnų gelbėjimo srityje dirbanti beveik trejus metus. „Patirties įgijau vienoje didžiausių Lietuvos gyvūnų gelbėjimo organizacijoje. Kelis metus intensyviai vysčiau ir plėtojau kiek kitokį gyvūnų gelbėjimo modelį - be patalpų, t.y. pasitelkiant ir buriant gyvūnų mylėtojus, laikinus gyvūnų globėjus", - sako Orinta. - „Prieš įkuriant „Rainiuką", mano globoje buvo kone 100 kuruojamų buvusių beglobiukų. Kai turėjau tokį milžinišką išgelbėtų ir pas laikinus globėjus gyvenančių gyvūnų „bagažą", palaikoma šeimos ir bičiulių nesudvejojau - dienos šviesą išvydo „Rainiukas". „Rainiukui" susikurti padėjo Gyvūnų globos fondas. Esu labai dėkinga šio fondo vadovei Justei Zabarskaitei."

Išties apie mėgstamą veiklą galima papasakoti daug. Štai LGGD Vilniaus skyriaus vadovė džiaugiasi vienu iš pasiekimų - sanitarinėje tarnyboje vykdoma „Pagauk-sterilizuok-paleisk" programa, skirta  benamių kačių sterilizacijai.

Organizacijos „Rainiukas" išskirtinumas yra tas, jog organizacija dirba be patalpų. „Savo veikloje nevartojame žodžių junginio „vietų nėra". Žinoma, visų beglobiukų negalime „pasiimti" čia ir dabar, tačiau visuomet stengiamės rasti išeitį, kaip padėti gyvūnui konkrečioje situacijoje (kartais tenka pradėti gydymą net lauko sąlygomis, burti miesto gyventojus prisidėti prie gelbėjimo operacijų ir kt.)", - dalinasi organizacijos veiklos ypatumais „Rainiuko" vadovė.

Vien Vilniuje yra daugiau nei viena gyvūnus globojanti organizacija, todėl smalsu, ar skirtingos organizacijos tarpusavyje bendradarbiauja, o gal konkuruoja. Abiejų organizacijų vadovės teigia, jog visos organizacijos bendradarbiauja, dalinasi naudinga informacija bei patirtimi, taip pat turi bendrų beglobių gyvūnų gelbėjimo projektų. Be abejo, kiekviena organizacija turi ir savo ypatumų: vienos užsiima sterilizacijų projektais, kitos turi daugiau galimybių globoti/rūpintis konkrečios rūšies, amžiaus gyvūnais, dar kitos - daugiau dėmesio skiria visuomenės švietimo projektams.

Apie savanorystę

Be abejonės, kiekviena gyvūnų globos organizacija neišsiverčia be savanorių, kadangi tai išties atsakingas darbas, reikalaujantis nemažai laiko ir svarbiausia meilės gyvūnams. Todėl smalsaujame, ar dažnai žmonės ryžtasi skirti savo laisvalaikį beglobiams gyvūnams. Anot Danutės Navickienės, savanorystė Lietuvoje nėra populiari - žmonės linkę geriau gulinėti prie televizoriaus, nei ateiti pabendrauti su gyvūnais, padėti sutvarkyti, pavedžioti šunelius ir tuo pačiu pasivaikščioti. „Nuolatinių savanorių daug neturime, nes daugelis ateina tik trumpam, jaunimui greitai nusibosta, juos vadiname „ateinančiai-išeinančiais". Tokio tipo savanorių yra nemažai. Jie dažnai keičiasi. Labiausiai laukiame pastovių, tikrai mylinčių gyvūnus žmonių", - pasakoja LGGD Vilniaus skyriaus vadovė. Orintos Valiūnienės teigimu jos vadovaujama organizacija sulaukia norinčių savanoriauti, tačiau jų nėra daug. Jos manymu, „savanoriai pradeda šią nelengvą "misiją"  dėl kelių priežasčių: suvokia tragišką beglobių gyvūnų padėtį Lietuvoje, nori pakeisti visuomenės požiūrį į keturkojus, siekia ugdyti atjautą beglobiams arba turi laisvo laiko ir nori jį prasmingai praleisti". Danutės Navickienės manymu, motyvai tapti savanoriais įvairūs - vieni žmonės negali laikyti gyvūno namuose, kiti tiesiog myli gyvūnus ir nori jiems padėti, jais pasirūpinti.

Kelios LGGD Vilniaus skyriaus ir „Rainiuko" savanorės, paklaustos apie tai, kas jas pačias paskatino tapti šių organizacijų savanorėmis, pamini beveik tas pačias priežastis - meilę gyvūnams, norą nuveikti kažką prasmingo bei tragišką beglobių gyvūnų padėtį Lietuvoje.

LGGD Vilniaus skyriaus savanorė Sigita, dalyvaujanti LGGD veikloje nuo 2010 m. rugsėjo, pasakoja: „visą gyvenimą mylėjau gyvūnus, todėl pasirinkta savanorystės kryptis atėjo savaime. O viskas išėjo taip, kad internete skaičiau straipsnius, vėliau perėjau prie straipsnių apie gyvūnus ir pradėjo rodyti įvairias organizacijas, tarp jų ir LGGD Vilniaus skyriaus vagonėlius. Pasiskambinau ir buvau maloniai sutikta. Tiesa, atrodo ganėtinai keista, kad atsidūriau būtent čia, nes jau ankščiau buvau girdėjusi apie SOS gyvūnus ir apie Lesę, tačiau tada nesusimąsčiau savanoriaut. Matyt atėjo laikas."

Kitos organizacijos savanorės Beatričės, dalyvaujančios organizacijos veikloje nuo 2010 m. lapkričio mėnesio, teigimu, ji visą laiką bijojusi, kad nugyvens gyvenimą ir senatvėje supras, kad nenuveikė nieko prasmingo. „Kadangi nuo vaikystės mylėjau gyvūnus, o Lietuvoje būtent ši sritis yra visiškai užleista - čia skubiai reikia rimtų pokyčių! Būtent šia sritimi ir nutariau užsiimti," - pasakoja mergina.

„Rainiuko" savanorė Gintarė teigia tapusi šios organizacijos savanore, nes jai patiko „jų prioritetai: padėti sergantiems gyvūnams, neatsisakyti padėti skambinančiam žmogui, patarti kokį maistą duoti, kaip stebėti gyvūno būklę, kokius vaistus duoti ir panašiai." Kitą organizacijos savanorę Laurą, dalyvaujančią organizacijos veikloje nuo pat jos įsikūrimo, savanorystės kelią paskatino rinktis: „Tragiška beglobių gyvūnų padėtis Lietuvoje... Juk gyvūnai neatsirado lauke per stebuklą, o tik žmonių neatsakingumo dėka". Mergina pasakoja pasirinkusi „Rainiuką", dėl šios organizacijos tikslų artimumo jos požiūriui bei dėl „nedidelės, bet labai stiprios, šiltos ir gyvūnams atsidavusių žmonių komandos".

Nors Vilija nėra konkrečios globos organizacijos savanorė, ji taip pat rūpinasi beglobiais gyvūnais. Vilija pasakoja: „gyvūnams abejinga niekad nebuvau, namuose nuo vaikystės visada buvo koks nors keturkojis, bet, kaip, matyt, ir daugumą, pamačius kokį benamį ar sergantį gyvūną gatvėje tik atsidusdavau, paapgailestaudavau, kad niekuo negaliu padėti ir skaudančia širdimi nueidavau tolyn". Vilijos teigimu, jos požiūris pasikeitė prieš gerą pusmetį, kai  rudenėjančiame Vilniuje, Užupyje, prie šiukšlių konteinerio, pamatė mažą kačiuką. Gyvūno jai buvo gaila, tačiau paimti su savimi mergina nesiryžo, nes jau augina du šunis. Artimieji idėjos - priglausti benamį gyvūną - taip pat nepalaikė. Tačiau pirmosios šalnos merginai padėjo apsispręsti ir paimti šį keturkojį iš gatvės. „Tiesa, iki to laiko nudirbau paruošiamuosius darbus - ėmiau domėtis, ką tokių atveju daryti, kur kreiptis pagalbos, kur talpinti skelbimus. Ir savo nuostabai atradau nemažą, gyvūnais besirūpinančią bendruomenę, sulaukiau labai naudingų patarimų, palaikymo. Pasirodo - tai visiškai nesudėtinga ir objektyviai - sąlygų bent laikinai pagloboti kokį gyvūnėlį turi nemažai žmonių, tik gal žinių trūksta, gal baisu, kad niekas nepadės, o "laikinai" virs "nuolatos", - pasakoja Vilija.  

Gyvūnų globa namuose

Tai viena iš savanorystės rūšių, kai žmogus suteikia gyvūnui laikiną globą savo namuose. Gyvūno globa gali trukti labai įvairiai nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, priklauso ir nuo gyvūno amžiaus, ir nuo sveikatos būklės. Vilijos teigimu: „Sveiki jauni gyvūnai paprastai greitai pasidovanoja. Turint galimybių ir priglaudus ligoniuką, šiam, žinoma, reikia kiek daugiau dėmesio, bet tokiu atveju paprastai gyvūno globą koordinuojanti gyvūnų organizacija labai detaliai paaiškina, kaip ir ką daryti (neretai užtenka, pvz., periodiškai sulašinti vaistus), pasirūpina reikalingais vaistais, sutaria dėl vizitų pas veterinarus, visada pataria ar pasikeitus globojančiojo galimybėms pasirūpina gyvūno globos perėmimu." Dažniausiai žmonės pasiėmę gyvūną laikinai globai, patys perka jam maistą, nes nori tokiu būdu paremti prieglaudą, prisidėti prie gyvūno išlaikymo.

„Labiausiai tokios globos reikia ką tik gimusiems kačiukams ar šuniukams, mažiems katinėliams ir šuneliams, taip pat tiems, kurie pasveikę po ligų ir jiems reikia reabilituotis saugioje namų aplinkoje. Labai naminės aplinkos reikia iš namų išmestiems gyvūnams, kurie visą laiką gyvenę namuose, atsidūrę narve patiria didžiulį stresą - atsisako valgyti, depresuoja, gūžiasi iš baimės", - pasakoja Danutė Navickienė.

LGGD Vilniaus skyriaus vadovės teigimu, globa namuose yra geriausia, kas gali nutikti prieglaudoje esančiam gyvūnui, būna, kad laikinai priėmęs gyvūną, žmogus taip prie jo pripranta ir pamilsta, kad pasilieka visam laikui.

Kiekvienam norinčiam tapti savanoriu

 Norintiems tapti gyvūnų globos organizacijos savanoriais LGGD Vilniaus skyriaus vadovė rekomenduoja pirmiausiai susisiekti su jų organizacijos savanorių koordinatoriais - jie šuneliams ir katinėliams skirtingi. Koordinatorių kontaktai yra nurodomi LGGD internetinėje svetainėje www.beglobis. Pradėti dirbti su gyvūnais galima tik padedant turinčiam patirtį savanoriui, kuris viską paaiškins, parodys, patars, ką daryti.

Danutė Navickienė akcentuoja, jog nepilnamečiams reikalingas tėvų sutikimas, taip pat pirmą kartą reikia ateiti su vienu iš tėvų. Vadovės teigimu, savanoris turi būti motyvuotas dirbti su gyvūnais, turėti atsakomybės jausmą, gebėti dirbti kolektyve, dalintis informacija. „Rainiuko" vadovės teigimu, kiekvienam norinčiam tapti organizacijos savanoriu svarbu suprasti, kad savanoriavimas - nėra gyvūnėlių glostymas ir mėgavimasis jų draugija, tai labai sunkus ir atsakingas darbas, reikalaujantis daug emocinių, laiko resursų, kantrybės dirbant komandoje.

„Savanoris turi būti pasirengęs mokytis, tobulėti. Norintis savanoriauti žmogus turi labai gerai apgalvoti savo sprendimą, apsispręsti veikloje dalyvauti ilgesnį laiką. Tai labai svarbu. Visi savanoriai yra apmokomi, jiems patikimos užduotys pagal galimybes, įgūdžius ir galimą skirti laiką," - pasakoja Orinta Valiūnienė.

Gyvūnų globos organizacijų savanoriai atlieka pačius įvairiausius darbus: telefonu arba el. paštu atsiliepia į pagalbos prašymus; globoja, gydo gyvūnus; rengia straipsnius apie gelbėjamus ir globojamus gyvūnus; juos fotografuoja; vežioja į gydyklas; kt.

Anot abiejų organizacijų savanorių, darbas čia užima nemažą jų dienos dalį. Vienos jų koordinuoja savanorius, organizuoja renginius, kitos globoja, gydo gyvūnus bei atlieka kitus darbus. Tačiau kiekvienai merginai tai itin reikšminga veikla, užimanti svarbią vietą jos gyvenime. Savanorės Lauros nuomone: "ši veikla - pats nuostabiausias dalykas nutikęs mano gyvenime. Pagaliau jaučiu, kad vertingai išnaudoju laisvalaikį. Savanorystė man padėjo galutinai apsispręsti ką noriu veikti ateityje. Taigi, ši veikla tai mano gyvenimas." Sigitai - tai dalis jos dabartinio gyvenimo. "O daugiausia reiškia tada, kai supranti, jog prie didelio kiekio antrą šansą gyventi gavusių gyvūnų, esu bent kruopelyte prisidėjus ir aš. Ne veikla, o tos dėkingos akys labai daug atperka. Dabar tik gailiuosi, kad negaliu dažniau būti vagonėliuose, nes bent kartais nueiti rekomenduočiau visus - tikra terapija. Gyvūnai labai teigiami sutvėrimai," - sako Sigita. Beatričė teigia: „Ši veikla man - patirtis, savęs realizacija bei atsakomybės prisiėmimas už mano tautiečių, per kuriuos atsiranda beglobiai gyvūnai, klaidas. Savanorystė man asocijuojasi su prasmingu gyvenimu, subrendusiais bei atsakingais ne tik už save žmonėmis."

Parengė UAB "TIME LEADERS"

Nuoroda į šaltinį: http://www.timeleaders.lt/time-leaders/neiprastas-laisvalaikio-uzsiemimas-gyvunu-globa